agnevitka Šį kartą Italijos Dolomitai. Ir nors turėjome labai nedaug laiko t.y. tik šiek tiek daugiau nei savaitę, jų magijai atsispirti negalėjome.
Keliavome rugsėjo antroje pusėje. Ir nors visą laiką fliurtavome su lietumi ir debesimis, tačiau pasakiškų vaizdų taip pat netrūko.
Pirma diena
Kelionės diena. Ta nuobodi diena, kai tenka daug nuvažiuoti, o keliai jau matyti, gal kiek nuobodūs. Tiesa mūsų pirmas tikslas buvo Austrija ir nuostabus Hallstat miestelis. Jį pasiekiame jau sutemus (vis tik rugsėjo pabaiga ir naktis po truputį darosi ilgesnė nei diena).
Antra diena
Hallstat nedidelis miestelis įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą 1997m. Jis įsikūręs šalia ežero, apsuptas kalnų. Įspūdinga vieta ir nuotraukos kalba geriau už žodžius. Ir nors šiandien Hallstat pagrinde žinomas dėl nuostabios panoramos, tačiau miesto istorija – daug įdomesnė.
Hallstat tai druskakasių miestas. Ir būtent čia yra įsikūrusi seniausia ~7000m. skaičiuojanti druskos kasykla. Dėl nedidelio žemės lopinėlio kai kurie namai atrodo įsispraudę į pačią uolą, miesto gatvelės siauros, na o žemės trūkumas diktavo ir laidojimo tradicijas. Ir šiandien galima apžiūrėti mieste esančią katalikų bažnyčią bei Kaulų namus (Charnel House). Tai nedidelis muziejus, kuriame eksponuojamos ranka ištapytos žmonių kaukolės. Teigiama, kad ši tradicija atsiradusi dėl laidojimo vietos stokos, tačiau kartu atspindi vietinių gyventojų požiūrį į gyvenimą ir mirtį. Ir nors kaulų “muziejų” Europoje galima rasti ne vieną (pvz.: Kapucinų kriptos Romoje, katakombos Paryžiuje ir kt.) apie tapymą ant kaukolių man girdėti neteko.
Druskos kasyklą galima aplankyti ir šiandien. Ekskursijoje pasakojama apie druskos išgavimo procesą bei… “druskos žmogų”.
Ir nors Hallstat istorija sukasi apie druskos kasyklas, tačiau jo apylinkės puiki vieta ir visiems aktyvaus laisvalaikio mėgėjams.
Čia rasite daugybę kalnų žygių maršrutų, slidinėjimo trasų, kelias apžvalgos platformas (vieną šalia druskos kasyklos, o kitą kiek toliau, vadinamą penkių pirštų platforma (“5fingers viewing platform”), ledo urvą, kuriame ledas nenutirpsta net vidurvasarį… Daugiau apie Hallstat ir ką jame nuveikti, galite rasti čia: https://www.hallstatt.net/home-en-US/
Na, o mes planavome užsikelti funikulieriumi iš Hallstat prie druskos kasyklų ir apžvalgos aikštelės, o tada nuo jos nusileisti žemyn pėsčiomis. Girdėjome, kad toks maršrutas labai vaizdingas, nėra varginantis ar ilgas (~40min). Tačiau funikulierius šiuo metu uždarytas rekonstrukcijai, žadama, kad jis bus atidarytas 2026m. vasaros sezonui.
Pusdienį praleidę Hallstat leidžiamės į kelią, o jis vingiavo slėniais tarp kalnų keterų, kol pasiekiame Italiją ir pirmus mūsų Dolomitų “namus”. Apsistojome ant Auronzo ežero kranto (Lago di Auronzo arba Lago di Santa Caterina). Tiesa pasakius sunku patikėti, kad šis ežeras dirbtinis, ne gamtos, o žmogaus rankomis sukurtas. Teigiama, kad esant gerai dienai, galima matyti net Tre Cime kalnų keteras. Vandens spalva gundo į jį pasinerti, o Dolomitų atspindžiai vandenyje kiek aptemdyti debesų, tačiau vaizdas įspūdingas. Ežerą supa pėsčiųjų ir dviračių takas, tai lengvas ~5-6 km maršrutas, su daugybe sustojimo vietų: suoliukais, pikniko stalais, vaikų žaidimo aikštelėmis. Taip pat šis ežeras žinomas dėl jame vykstančių triatlono ir kanojų varžybų.
Trečia diena
- Cadini di Misurina
- Linijinė trasa
- Pradžia – Rifugio Auronzo
- Trasa žymėta 117nr.
- Atstumas – 3.5 – 3.8 km.
- Sudėtingumas – lengva
- Tre Cime di Lavaredo
- Žiedinė trasa
- Pradžia – Rifugio Auronzo
- Atstumas ~10km.
- Sudėtingumas – lengva
Bene garsiausia vieta Dolomituose – Tre Cime di Lavaredo. Ir čia aš siūlau praleisti visą dieną, mat trasų ir maršrutų yra tikrai ne vienas. Žymiausia atkarpa eina nuo rifugio Auronzo iki rifugio Lavaredo. Tai apie 2km lengva trasa. Ir net neįdėjus daug pastangų, atsiveriantys vaizdai nepakartojami. Tiesa nusiteikite, kad šį atstumą keliausite su minia.
Vis tik galima rinktis žiedinę trasą apie Tre Cime, ji ~10km ilgio. Keliaujančių visą žiedinį atstumą gerokai mažiau nei keliaujančių nuo vieno kalnų namelio iki kito. Šį trasa taip pat nėra sudėtinga.
Mes planavome įveikti būtent ją, na o bet tačiau… netyčia nusukome į kitą žiedinę trasą einančią nuo rifugio Lavaredo apie Croda Passaporto ir Monte Paterno. Šios žiedinės trasos tikslaus ilgio nežinau. Ir nors mes jos neįveikėm visos, tačiau galiu ją drąsiai rekomenduoti. Visų pirma ja einančių žmonių skaičius tikrai nėra didelis, visų antra trasa nėra techniškai sudėtinga, ko gero būtų vertinama kaip vidutinio sunkumo dėl ilgio ir sukilimo, be to visa trasa gan gerai nužymėta. Ja einant pakylama iki ~2550m aukštio ir atsiveria nepaprastai gražūs vaizdai į nedidelius kalnų ežerus.
Mes nuėjome apie pusę trasos ilgio t.y. iki rifugio Pian di Cengia ir aukščiausios šios trasos vietos, vėliau viską užgulus debesims bei pradėjus lyti ir spaudžiant laikui pasukome eiti ne tolyn žiediniu maršrutu, o atgal jau žinomu keliu.
Cadini di Misurina kitas nedidelis žygis iki išgarsinto foto taško. Ir taip net jei neketinate laukti eilėje (!) iki nuotraukos (gan juokingas vaizdas – eilė išsirikiavusi ant uolos krašto laukianti galimybės padaryti tą populiarųjį kadrą) vis tik šia trasa vis tiek rekomenduoju praeiti. Atsiveriantys vaizdai didingi, trasa neilga ir nesunki. Vis tik jei lija būkite itin atsargūs, dalis trasos eina siaura atbraila, o palijus gali būti slidoka.
Ketvirta diena
- Lago di Sorapis
- Linijinė trasa, tačiau galima eiti ir ilgesne bei sunkesne žiedine trasa
- Trasos pradžia šalia SR48 kelio, google maps randama įvedus: Sorapis – Trail nr 215.
- Trasa žymėta 215nr. (einant visą žiedinę trasą vėliau pereinama į 216nr.)
- Ilgis ~13km
- Sudėtingumas – vidutinė
- Lago di Braies
- Žiedinė trasa
- Pradžia – parkingas prie Lago di Braies
- Ilgis ~3,5 km
- Sudėtingumas – lengva
Lago di Sorapis buvo tas žygis, kuris gniaužė kvapą. Ir jei reiktų kartoti tik vieną iš Dolomituose nueitų kelių, tai tikrai būtų šis.
Žygis prasideda miško keliukais, praeinami karo bunkeriai ir pradžioje trasa tikrai graži ir nesudėtinga. Tačiau kiek paėjus darosi įdomiau: tenka praeiti kelias kalnų upių vietas, matyt tekančias tik esant atlydžiui, vėliau kylama aukštyn, pasiekiamas kalno skardis, o čia jau atsiranda ir grandinės (tiesa specialios įrangos nereikia) kol galiausiai pasiekiamas turkio spalvos kalnų ežeras.
Mums ši diena pasitaikė begalo lietinga ir tik grįžinėjant atgal debesys šiek tiek prasisklaidė ir leido akies kraštu pamatyti supančias kalnų keteras na ir visą skardžio ant kurio buvome didybę. Pasiekus Sorapis ežerą irgi kiek nepasisekė, dėl intensyvaus rūko kalnų nė su žiburiu nėjo įžiūrėti, kerėjo tik turkio spalvos ežero vanduo.
Prie lago di Sorapis yra ir rifugio taigi čia galite sustoti kavos ar arbatos (mokėti galima tik grynais). Toliau galite grįžti ta pačia trasa atgal, o jei norisi dar daugiau aukščio ir adrenalino galima keliauti ir žiedine trasa.
Lago di Braies kita ikoniška Dolomitų vieta. Smaragdinės spalvos ežero vanduo ir aplinkui išsidėsčiusios kalnų keteros tiesiog užburia. Lago di Braies viena populiariausių visų Dolomitų vietų. Kadangi kelias apie ežerą nesunkus, lengvai įveikiamas be pasiruošimo, o atsiveriantys vaizdai iš tiesų įspūdingi – turistų čia niekada netrūksta. Be to čia ir garsiojo Alta Via 1 maršruto pradžia. Tiesa pasakius ieškant informacijos teko matyti nuotraukų su besidriekiančiomis eilėmis ir žmonių miniomis būtent prie šio ežero. Kadangi mes keliavome ne sezono metu, minios išvengėme. Taip pat rekomenduojama prie ežero vykti anksti ryte, jei vis tik keliaujate piko metu.
Na o mes traukiame tolyn: iš rytų Dolomitų kėliamės į vakarinę jų dalį.
Penkta diena
Atsibudome su nuostabiu kalnų vaizdu. Antra mūsų nakvynės vieta tapo namelis kalnuose netoli Ortisei. Ir nors visai neplanavome ramesnės dienos, tačiau aukštai kalnuose iškritęs sniegas mūsų planus pakoregavo.
Šios dienos tikslas – Saceda. Bene lankomiausia vieta vakarų Dolomituose. Ši aukštikalnių plynaukštė, iškilusi daugiau nei 2 500 metrų aukštyje virš jūros lygio, garsėja savo dramatiška, tarsi aštriais peiliais išraižyta kalnų ketera. Stačios, beveik vertikalios uolos krenta žemyn į slėnius ir sukuria vieną fotogeniškiausių vaizdų visame Pietų Tirolyje. Sacedą galima pasiekti funikulieriumi, galima užlipti ir patiems. Tiesa tai buvo pati brangiausia mūsų lankyta vieta Dolomituose, mat funikulierius tikrai nėra pigus. Kita vertus kiek nemalonų įspūdį paliko ir papildoma rinkliava prie “fotogeniškiausios” vietos.
Ortisei – tai žavingas Val Gardena slėnio miestelis, kuriame Dolomitų didybė susilieja su tirolietišku jaukumu. Įsikūręs apie 1 200 metrų aukštyje, Ortisei dažnai tampa keliautojų baze tyrinėjant Secedą, Alpe di Siusi ar kitas aplinkines aukštikalnes.
Spalvingi namų fasadai, gėlėmis puoštos balkonų palangės, foną nuolat užpildantys kalnai bei nepaprasta tvarka – toks yra Ortisei. Na o ledai – tikra itališka kokybė.
Ieškantiems kalnų miestelio jaukumo, taip pat vertėtų aplankyti Kastelruth. Jis grožiu neatlieka nuo Ortisei, tačiau mažiau apgultas turistų.
Na o mes pasisukioję po miestelius dar nusprendėme išbandyti Italijos grybus. Vis tik keliavome pačiu grybų dygimo piko metu. Pasirodo vietiniai grybauti eina į kalnus, o prie mūsų nakvynės pasirodė esanti ant pačio grybautojų kelio. Vakarienei – itališki baravykai – dešimt balų.
Šešta diena
- Adolf-Munkel Trasa
- Žiedinė trasa
- Trasos ilgis 9 km. (nors mums nuo parkingo gavosi 10km)
- Trasos žymėjimas: 6 -> 35 -> 36
- Sudėtingumas – lengva
Ir čia oras galutinai subjuro. Deja, bet Dolomitai su mumis nusprendė atsisveikinti lietumi (sniegu pakilus kiek aukščiau). Taigi renkantis šios dienos trasą kertiniu dalyku tapo trasos aukštis. Pasirinkome Adolf-Munkel, kuri yra gana lengva ir ne tokia ilga. Ir nors mum vaizdus dengė gausūs debesys, tačiau kur ne kur išlendanti kalno viršūnė leido suprasti, kad trasa labai graži.
Šią vieta verta aplankyti ir dėl Funes slėnio. Didžiausia jo ikona – šv. Jono bažnytėlė Ranui kaimelyje. Maža, balta bažnyčia su smailiu bokšteliu ir masyviomis Odle viršukalnėmis už nugaros tapo vienu labiausiai fotografuojamų vaizdų Dolomituose. Kiek aukščiau esanti šv. Magdalenos (Santa Maddalena) gyvenvietė ir bažnyčia siūlo dar platesnes panoramas ir puikias vietas saulėlydžiui stebėti.
Septinta diena
Pradedame ilgą kelionę namo. Pilni įspūdžių ir planų naujoms kelionėms. Mūsų tarpiniu sustojimu tampa Prahos miestas. Sakykit, ką norit, bet Praha nuostabi ir jai aplankyti tikrai reikia ne vienos nakties. Taigi mes renkamės viešbutį su spą ir ilsiname kiek pavargusias kojas, pažadėję visą visą Pragą apeiti kitą kartą.
P.S.
Dėl laiko stokos ir orų neapžiūrėjome:
- Cinque Torri – ne tik kalnų vaizdai, tačiau ir muziejus po atviru dangumi, pasakojantis I-ojo pasaulinio karo istoriją šiuose kalnuose.
- Alpe di Siusi – planavome apvažiuoti plynaukštę dviračiais (~40km žiedinė trasa), tačiau iškritęs sniegas planus pakoregavo.
- Lagazuoi su vadinamaisiais keltuvais – karstais. Tiesa iki šių keltuvų nuvažiavę buvome, bet buvo baisiai šalta.
- Žygis hut-to-hut alta via 1. Turbūt daug kam teko girdėti apie kalnų žygį aplink Monblaną. Alta via 1 itališkasis kelio atitikmuo. ~120km gražiausiomis Dolomitų vietomis. Tačiau žygis begalo populiarus, o kalnų namelių ir vietų juose skaičius labai ribotas… Šiuo metu kai kurie nameliai ir tokių kelionių organizatoriai jau priima užsakymus 2027m sezonui.
P.P.S.
Daugiau informacijos apie Dolomitus galite rasti čia: https://onboardwithme.com/lt/ka-verta-zinoti-pries-kelione-i-italijos-dolomitus/
English 
Lithuanian