Getting to know Indonesia (Part I)

Keliautojų Meka tapęs Balis

Kalbant apie Indoneziją pirmiausia prieš akis iškyla Balio pavadinimas. Nors Indonezija didelė, sudaryta iš 17000 salų, tačiau Balis yra jos vizitinė kortelė. Dėl žmonių svetingumo ir prisitaikymo prie turistų, geresnę vietą tropinėms atostogoms sunku rasti. Taip kalba daugybė keliautojų, jiems antrinu ir aš.

Vis tik reikia suprasti, kad Balis su ramiu idilišku poilsiu ir žmogaus nepaliestais paplūdimiais neturėtų asocijuotis. Balyje knibždėte knibžda turistų. Balis gyvas ir nuolatos šurmuliuojantis. Tiesa, nors sala nėra labai didelė, galima išskirti kelias jos dalis: Balio vakarinė pakrantė pamėgta content creators, banglenčių sporto mėgėjų, ji garsėja vakarėliais paplūdimiuose, restoranų gausa. Balio centrinė dalis su kultūrine sostine Ubud lankoma gamtos mylėtojų, jogų, čia kiek ramiau, tačiau taip pat pilna turistų. Balio šiaurės rytinė dalis kiek ramesnė, čia kiek didesnės nuomos kainos, turistų mažiau.

Balis labai skiriasi nuo visos likusios Indonezijos. Tai bene vienintelė sala, kurioje vyrauja budistinis/induistinis tikėjimas, kitoje Indonezijos dalyje vyrauja musulmonų tikėjimas. Todėl ir kultūra papročiai čia yra kitokie.

Pačiame Balyje praleidome nepilną savaitę ir mūsų kelionės tikslui tai buvo ideali trukmė. Apsistojome Ubud miestelyje, tikėdami, kad iš jo patogu pasiekti kitas salos vietas.

Ubud’as ir apylinkės

Kaip jau minėjau Ubud miestelis yra kultūrinė Balio sostinė. Čia gyvenimo tempas kiek ramesnis, mažiau trankių vakarėlių, daugiau vietų, kur gali pasimėgauti tyla, užsiimti meditacija. Čia įsikūrę nemažai jogos mokyklų, prabangių viešbučių siūlančių užsieniečiams prabangą pabėgti nuo gyvenimo tempo. Tiesa neverta tikėtis knygos (filmo) “Eat, pray, love” idilės. Ubudas gaudžia ir šurmuliuoja, čia lygiai taip pat kaip ir kitose turistų pamėgtose vietose nesibaigia kamščiai, nuolat pypsi motorolerių ir mašinų garso signalai.

Apsistojus Ubud tikrai verta vieną dieną praleisti pačiame mieste. Rytą siūlau pradėti Campuhan ridge walk tai visai šalia Ubud centro esantis kelias per džiungles. Pats kelias tęsiasi 9km, tačiau labiausiai verti dėmesio pirmi du kilometrai. Atvykus ryte galima išvengti grūsčių, o pasiekus miestelį rasti jaukią vietelę rytinei kavai su vaizdu (pvz viešbučio terasą). 

Kita vieta, į kurią verta užsukti, tai Ubud turgus arba Ubud art market – palei nedidelę praktiškai vaikščiojimo gatvę sustatyti kioskeliai, su pardavinėjamais vietinių gamintojų (turistams skirti) dirbiniai. Ubud art market yra pačiame Ubud centre. Verta atvykti anksti ryte, o išsirinkus – nepamiršti derėtis. Paprastai pirmas dienos pirkėjas gali išsiderėti geriausią kainą, mat baliečiai tiki, kad tai atneš sėkmę visai dienai.

Sarawati šventykla arba lotusų šventykla, visai šalia turgaus (berods yra įėjimas ir iš turgaus pusės), esanti nedidelė šventyklėlė, įžymi tuo, kad kelią iki jos supa baseinai, kuriuose žydi lotusai.

Kita stotelė Monkey forest pačiame Ubud centre esanti šventykla apsupta džiunglių. Tikrosios šios šventyklos šeimininkės – bezdžionės. Jos laisvai ir be baimės šmirinėja tarp turistų. Aplinka egzotiška: dideli medžiai, tarp jų išsiraizgę lijanos, mediniai tiltukai ir akmeniniai gyvūnų atvaizdai, tiesa pasakius jautiesi kaip patekęs į vieną iš Indijanos Džouno filmų. O ir stebėti bezdžiones iš taip arti įdomu, tačiau verta prisiminti, kad tai – laukiniai gyvūnai, todėl būtina laikytis saugumo taisyklių. Jas rasite stenduose prie įėjimo.

Visai šalia Ubud yra tikras gamtos lobis – Kampo Lampo krioklys mūsų buvimo metu krioklys buvo nepasiekiamas dėl po lietingojo sezono prineštų ar užvirtusių akmenų, vėliau kelias iki jo buvo išvalytas ir krioklys vėl atvertas turistams.

Antra diena ir kelionė į šiaurės rytus

Balyje visada verta dieną pradėti anksti, ypač jei prieš akis ilgas kelias. Taigi traukiame į šiaurės rytinę Balio dalį, o tolimiausias šios dienos tikslas Pura Lempuyang Luhur šventykla, o tiksliau induistinių šventyklų kompleksas išsidėstes kalne. Tai labai labai populiari turistinė vieta, pagrinde dėl tradicinių vartų, kurie atsiveria į Agung ugnikalnį. Vaizdas tikrai įspūdingas, tačiau kaina kiek didesnė nei kituose lankytinuose objektuose, o nuotraukos prie žymiųjų vartų gali tekti laukti kelias valandas. Tiesa viskas “modernu”, gyvoje eilėje stovėti nereikia: perkant bilietą gaunate ir numeriuką, centrinėje aikštėje, kur ir yra žymieji vartai sėdi ir viską kordinuoja žmogus su mikrafonu. Ateiti nuotraukai reikia išgirdus savo numeriuką. Keli kadrai atliekami vietinių (jokių pozų, bučinių nepagarbios aprangos būti negali, vis tik tai šventa baliečiams vieta) ir laikas kitam laukiančiajam.

Kita vieta, kurioje tikrai nepabėgsit nuo turistų šurmulio, tai Tukad cepung krioklys ir jei tai būtų tik krioklys, gal dėmesio ir nebūtų vertas, tačiau jo vieta unikali, jis slepiasi lyg tarpeklyje tarp uolų, o saulė šviesa sukuria unikalią atmosferą. Geriausia atvykti ryte, kylant saulei maždaug apie 10 val. 

Na o pabėgus nuo turistinio šurmulio galima pasimėgauti geltono smėlio paplūdimiu pvz.: Virgin beach. Tai neperpildytas, kiek toliau nuo prabangių viešbučių esantis paplūdimys, su nedidele infrastruktūra (kavinukėmis, tualetais, net šezlongais).

Trečia diena ir vėl ankstyvas rytas

O keliamės anksti, nes tiklsas pamatyti ryžių terasas Tegallalang (alternatyva Ceking terasos) saulei tekant. Turbūt pats ikoniškiausias vaizdas ryžių terasose švintant. Tuomet nėra daug turistų, o saulės spinduliai sukuria nepaprastą vaizdą. Tai vienas iš ikoniškiausių Balio paveikslėlių.

Keliaujam toliau ir kitas mūsų tiklsas Pura Tirta Empur ir apsivalymo ritualas. Tai tradicinė balietiška šventykla (jų savo kelionėje matysite tikrai daug), joje vyksta (taip pat galima ir pačiam sudalyvauti) apsivalymo ritualas. Tikima, kad vanduo ateinantis iš šaltinių apvalo. Priėjus tam skirtą baseiną, į jį išsienos atsiveria 12 vandens srovių. Ritualas prasideda kairėje baseino pusėje, jame dalyvauti gali ir užsieniečiai, tik reikia išsinuomoti sirongą (tradicinį apdarą) skirtą ritualui (ryškiai žalią). Stojama prie pirmosios kairėje esančios srovės ir gausiai apsiplaunama vandeniu, jį leidžiant per galvą ant viso kūno. Apsiprausus keliaujama prie kito čiaupo. Ritualas baigiamas praėjus visus čiaupus. Daugiau informacijos apie ritualą ir legendą rasite čia: https://www.indonesia.travel/gb/en/destinations/bali-nusa-tenggara/bali/the-holy-springs-of-tirta-empul

O kartias ir Balyje prireikia megztinio

Keliaujam į Ulun Danu Beratan šventyklą – dar viena induistinė šventykla, įpatinga savo vieta: šventykla yra kalnuose, ant ežero kranto. Kadangi kylam aukštyn, temperatūra krenta gan greitai, čia tikrai ne pro šalį turėti kokį lengvą megztuką. Žymiausias vaizdas tai šventykla, kuri lyg išsiskleidęs lotosas ežere. Apžiūrėti šventyklą daug laiko neužtrunka, tačiau tikrai verta pasidairyti aplinkui, pati vieta įspūdinga.

Na o vienu didžiausių kelionės lobių tapo Leke Leke krioklys. Džiunglių keliuku nusileidžiama prie įspūdingo krioklio. Kelionę vainikuoja ne tik vaizdas, bet ir galimybė atsigaivinti vandenyje (vandens batai neprivalomi, tačiau būtų privalumas). Visai šalia jo yra ir Nungnung krioklys, jei vis dar jų trūksta. Lankant šiuos krioklius susidarė įspūdis, kad jie vis dar didžiosios dalies turistų neatrasti, ir dalį laiko turėjome juos tik sau.

Pabaigai

Ir vis tik labiausiai kelionės metu žavėjo ne galutinis taškas, o pati kelionė. Neapsakomai daug stulbinančių vaizdų, džiunglių kelių, ryžių terasų atsiveria paprasčiausiai važiuojant, o geriausia tai, kad tos vietos neapgultos minios turistų.

Vis tik reikia nepamiršti, kad temsta greitai. Didžioji dalis lankytinų vietų užsidaro apie 17-18 val. Todėl mūsų dienos Ubude prasidėdavo labai anksti. Taip pat būtina įvertinti, kad eismas čia juda kitaip, kiek užsivėlinus patenkama į didelius kamščius ir kelionės trukmė gali labai užsitęsti.

O po ilgos dienos ant motorolerio, siūlau išmėginti balietišką masažą. Kitaip nei tailandietiškas, jis švelnus, raminantis, atpalaiduojantis.