Savaitė Šveicarijoje: tarp alpių keterų ir krikštolinių ežerų

Per Europą ritantis jau įprastai vasaros karščio bangai, mes ir vėl išsiruošėme į kelionę. Ir šį kartą ne kur kitur, o į Šveicariją. Turėjome savaitę ir tai tikrai nėra pakankamas laikas Šveicarijai, tačiau manau visai nemažai per ją spėjome pamatyti. Taigi detaliu mūsų planu dalinuosi ir su jumis.

Pirma diena

Kelionės diena. Ir nors iki Šveicarijos galima nuvažiuoti ir per dieną, tačiau kelionė gaunasi velniškai ilga ir varginanti. Dėl to savo pirmajai nakvynei pasirinkome jau pažįstamą Niunbergą. Daugiau apie šį miestą galite paskaityti čia: https://onboardwithme.com/lt/kelione-iki-pasaulio-krasto-ir-atgal-arba-9000-km-aplink-europa-i-dalis/

Antra diena

Schafler ridge žygis
Pradžios vieta ir mašinos parkingas Wasserauen miestelis
Mūsų trasa – keltu į Ebenalp – Schafler – kalnų keteros – Seealpsee – Wasserauen
Aukščiausias taškas – Schafler 1925m
Trasos ilgis ~11km
Sukilimas ~400m, nusileidimas ~1150m
Trukmė ~4-5val.
Sunkumas – vidutinis (T3)

Nuo mūsų nakvynės vietos vos už kelių valandų kelio buvo pirmasis mūsų kelionės tikslas t.y. Schafler ridge žygis. Kaip ir didžioji dalis Šveicarijos žygių jo sudėtingumą galima pasirinkti pagal save. Gražiausi keterų vaizdai atsiveria nuo Schafler. Todėl didžioji dauguma keliautojų užkyla keltu iki Ebenalp tuomet keliauja į Schafler ir grįžta tuo pačiu keliu atgal. Maršruto ilgis ~5km, maršrutas nėra sudėtingas, bet labai vaizdingas. Dalis keliautojų net renkasi nakvynę Schafler kalnų namelyje. Įsivaizduoju, kad čia tiek saulėlydžiai, tiek saulėtekiai turi būti nuostabūs.

Vis tik jei norisi intensyvesnio žygio, pasiekus Schafler galima jį tęsti toliau ir slinkti keteromis tolyn. Čia prasideda įdomioji dalis. Kelias susiaurėja, atsiranda grandinės. Karabinų nereikia, tačiau žiūrėti kur dėti kojas reikia akylai. Taip pat nepatariame ketera eiti lyjant ar esant smarkiems vėjams.

Vėliau nusukama link Seealpsee ežero, kelias visą laiką vingiuoja žemyn. Na, o pasiekus mišką, tas leidimasis žemyn pasidaro dar statesnis ir galutinai užkaitina jau gerokai įšilusias kojas. Daug žygeivių būtent prie ežero daro sustojimą: užkasti, pailsėti ir išsimaudyti. Na o nuo ežero lieka tik ~3km (vis dar žemyn) iki pradžios taško.

Tie, kam ir antrasis variantas neatrodo per daug intensyvus, gali rinktis ne tik nusileisti, bet ir pakilti iki Schafler savomis kojomis. Arba pakilti patiems, o nusileisti keltu. Tokiu atveju atkreipkit dėmesį į kelto darbo laiką ir tiesa pasakius nesu tikra ar viršuje galima nusipirkti bilietą į apačią.

Na, o jei paklaustumėte, ar verta čia atvykti, tai drąsiai galiu pasakyti, kad taip. Tiesa pasakius vertinant visą savaitę atrodo, kad ir žygeivių čia buvo kiek mažiau nei kituose, kiek labiau išpopuliarintose vietose, nors vaizdai gniaužė kvapą.

Pabaigę žygį keliaujame iki savo nakvynės vietos. Apsistojame Weesen – mažame jaukiame miestelyje prie ežero, tačiau pačią pirmą dieną nei ežero nei miestelio taip ir nepamatėme. Savo kelių dienų namus pasiekiame prieš pat prasidedant audrai. Ir toks oras su keliom išimtimis kartodavosi kiekvieną dieną… ryte saulė ir kaitra, po pietų audra. Tai gan tipiškas oras Šveicarijos kalnuose tokiu metu. ir dėl to planuojant žygius, ypač kalbant apie statesnes, atviresnes vietas, verta rytą pradėti anksti, norint išvengti pavojingų sąlygų ant kalno.

Trečia diena

Pakilome skaudančiomis kojomis. O ko tikėtis kai praktiškai nuo sofos sugalvoji nulipti 11km nuo stataus kalno. Taigi ši diena turėjo būti rami. Pasirinkome aplankyti Verzasca slėnį. Teko skaityti, kad jis vienas įspūdingiausių Šveicarijoje. Na bent itališkoje Šveicarijos dalyje tai tikrai. Ir čia skubu užbėkti už akių… Ieškant informacijos, skaitant kitų keliautojų atsiliepimus kartojasi tie patys išsireiškimai apie skirtingas vietas: gražiausias slėnis, gražiausias miestas, gražiausiais ežeras ir t.t. Ir taip jie visi nuostabūs ir tiesa pasakius kaip palyginti kelis nuostabiai gražius slėnius ir išrinkti gražiausią?

Pirmu mūsų sustojimu Verzasca slėnyje tapo… užtvanka. Tai 220m aukščio arkinė užtvanka, kurią išgarsino James Bond… Taip, taip 1995m išleistame filme GoldenEye būtent nuo šios užtvakos garsiausias filmų šnipas nušoko su virve. Ir užtvankos aukštis tikrai užima kvapą.

Vis tik populiariausia vieta slėnyje yra Ponte dei Salti – viduramžių dvigubas arkinis tiltas. Ir vaizdas iš tiesų įspūdingas, tiek pačio tilto, tiek po juo tekančios krikštolo skaidrumo upės. Ir nors upės vanduo ledinis (na gerai, praktiškai ledinis), karštą dieną besimaudaunčių netrūko. Atvykus, esant geram orui, čia galima praleisti ir visą dieną. Palei upę vingiuoja žygių maršrutais, o sukaitus laukia šaltas upės vanduo.

Šiame regione taip pat rekomenduojama pamatyti mažą autentišką Foroglio kaimelį. Jis atrodo lyg užkoncervuotas laike, tradiciniai akmeniniai namai, kurių pašonėje krioklys. Ir mintys pačios nunešą į vaikyste, į filmukus apie Snieguolę. Vis tik reikia turėti omeny, kad nuo Ponte dei Salti iki jo yra daugiau kaip valanda kelio.

Po dienos įspūdžių atėjo metas grįžti į Weesen – miestelį, kuris trumpam buvo tapęs mūsų namais Šveicarijoje. Žinoma, negalėjome praleisti progos išbandyti ir čia tyvuliuojančio ežero. Vos tik įmerkus koją tapo aišku – vanduo čia ne šiaip gaivus, o tikrai stingdantis. Net ir kaitriausią vasaros dieną į jį įbristi reikia nemažai ryžto.

Ketvirta diena

Mūsų ketvirta diena buvo skirta Liucernos miestui ir Liucernos ežerui. Liucerna – šarmingas Šveicarijos miestelis. Tai vienas didesnių miestelių regione. Jis įsitaisęs ant krikštolo skaidrumo Liuzernos ežero kranto, o panoramoje matomi Alpių kalnai. Dalis keliautojų apsistoja būtent Liucernoje, ne tik dėl jos grožio, bet ir todėl kad nuo jos traukiniais patogu pasiekti visas bent kiek žymesnes turistines vietas.

Liucena labiausiai garsėja savo Kapellbrücke (koplyčios tiltu) – tai seniausias Europoje medinis dar XIVa menantis dengtas tiltas. Šalia jo aštuonkampus vandens bokštas. Tai bene didžiausias traukos objektas visoje Liucernoje. Didžiausia įspūdį vis tik kuria spalvų žaismas: skaidriai mėlynas Liucernos ežero vanduo spalviškai dera su gėlėmis iškabintomis abiejose tilto pusėse.

Kitas įžymus objektas – liūto paminklas. Tai uoloje iškaltas mirštantis liūtas. Paminklas skirtas pagerbti Šveicarijos gvardiečių žuvusių Prancūzijos revoliucijos metu XVIIIa. Ir ne, Šveicarija į šį konfliktą nesikišo, tačiau šveicarų gvardiečiai tarnavo kaip samdiniai Prancūzijos karaliui Liudvikui XVI. Puolant revoliucionieriams gynė karališkąją šeimą, kaip teigiama iki paskutinės akimirkos.

Virš liūto iškaltas lotyniškas užrašas: HELVETIORUM FIDEI AC VIRTUTI, reiškiantis „Šveicarų ištikimybei ir narsai“. Šiuo metu jis virtęs ištikimybės, pareigos, pasiaukojimo simboliu.

Kadangi spiginant saulei ir termometrams kylant virš 30 laipsnių mieste ilgai neišbūsi, pasibastę po nuostabų viduramžius menantį Liucernos senamiestį nusprendėme susirasti vietelę išsimaudyti prie Liucernos ežero. Apie patį ežerą yra nemažai tiek mokamų, tiek nemokamų maudymosi vietų. Kai kurios iš jų su gerai sutvarkyta infrastruktūra t.y. persirengimo kabinomis, dušais ir kt. Tačiau mes ieškojome kažko ramesnio ir radome. Tą dieną ten buvome praktiškai vieni, tiesa antys bandė su mumis susidraugauti. Deja, bet lokacijos neišsisaugojau. P.S. Liucernos ežero vanduo buvo šilčiausias, kuriame Šveicarijoje teko maudytis.

Penkta diena

Labai neįdomi kelionės dienas. Mūsų visus planas sujaukė nuo pat ryto prapliupusi audra. Išsikraustėme iš nuostabaus Weesen ir patraukėme link Interlaken ir dar kiek toliau. Šią dieną planavome aplankyti Lauterbrunnen, lengvai pasivaikščioti, o tada jau vykti į savo nakvynės vietą. Tačiau nuvykus į Lauterbrunnen lietus taip įsismarkavo, kad nei per jį, nei per tirštą debesų sluoksnį nieko nesimatė. Tad patraukėme į savo naujus laikinus namus.

Apsistojome Leukerbad ir tai nebuvo geriausias spendimas… Kita vertus gal geresnio ir negalėjo būti. Taip jau yra su tais kalnais, kad kartais imi ir prašauni… taigi ieškant nakvynės vietos gal kiek pavėlavome, o Interlaken, Lauterbrunnen ir visi aplinkiniai miesteliai vasarą nepaprastai populiarūs ir tikrai nėra pigūs. Taigi mums ieškant nakvynės vietos didelio pasirinkimo neturėjome, o ir kainos nedžiugino. Kita vertus buvome su mašina taigi ir kiek didesnis atstumas mūsų negasdino. Taip mūsų akiratyje atsirado atrodytų arti esantis Leukerbad. Problema ta, kad keliaujant į jį nuo Intenlaken pusės turime du pasirinkimus: trumpesnis kelias užtrunka ~1,5 val, tačiau tenka traukiniu įveikti Lötschberg tunelį, kurio ilgis ~15km, tai užtrunka ~15min, tačiau kainuoja ~30 eurų. Ir tai kaina į vieną pusę. Na, o važiuojant ilgesniu keliu tenka daryti didelį ratą aplink ir tai užtrunka ~3val. Kitaip sakant kitų kelių dienų išlaidos netikėtai padidėjo.

Na, o pats Leukerbad yra nedidelis turistinis miestelis, jame nors ir nedidelis, tačiau labai žavus senamiestis. Leukerbad garsėja savo terminiais šaltiniais. žygių maršrutų čia taip pat netrūksta.

Šešta diena

Oeschinensee ežero žygis
Žiedinis maršrutas
Mūsų trasa: nuo Kandersteg pakilome keltu – Oeschinensee ežeras – kelias palei kairįjį ežero krantą – Heuberg – keltas
Pradžios vieta – Kandersteg miestelis.
Trasos ilgis ~9km.
Trukmė 3 – 4val (dėl dažnų sustojimų)
Sukilimas ~450m, nusileidimas ~450m.
Aukščiausias taškas 1988m.
Sunkumas – vidutinis (T2)

Tituluojamas gražiausiu žygiu aplink ežerą ir tikrai pateisina savo titulą. Atsiveriantys vaizdais – kvapą gniaužiantys, o žiūrint nuotraukas, atrodo, kad kažkas gerokai persistengė su filtrais. Ši vieta begalo populiari, jei keliaujate pačio sezono įkarščio metu, rekomenduojama šią trasą rinktis savaitės dienomis, vengti savaitgalių, taip pat atvykti anksti.

Kaip daug kur Šveicarije sunkumą galima pasirinkti pagal save. Žygio pradžia Kandersteg miestelis, čia paliekame savo mašiną. Pasiekti ežerą galima pėsčiomis, tačiau teks šiek tiek pavargti ir įveikti ~3km atstumą, visą laiką į kalną (sukilimas ~450m, trukmė 1 – 1,5val). Tačiau galima užkilti ir keltu. Užkilus keltu iki pačio ežero ~20 – 30 min kelio. Tai nesunkus maršrutas, tačiau tenka vėl šiek tiek pasileisti į apačią.

Ežere galima maudytis, tačiau vanduo begalo šaltas. Galima pasivaikščioti aplink. Tačiau gražiausi vaizdai atsiveria einant vadinamuoju panoraminiu keliu. Ir čia yra keli variantai. Nuo funikulieriaus galima žingsniuoti tiesiai prie ežero, jį pasiekus nusileisti iki pat jo iš kairės pusės. Taip iš karto pasiekiamas ežeras, na o vėliau keliauti žygio taku aukštyn ir kuo aukščiau lipama, tuo gražesni ežero ir jį supančių kalnų vaizdais atsiveria.

Keliui išsišakojus, jau pačiame viršuje, toliau renkamės Heuberg kryptį ir grįžtame prie kelto. Tačiau galima eiti ir priešinga kryptimi t.y. palikus keltą dar nepriėjus ežero rinktis rodyklę su Heuberg kryptimi. Tokiu atveju pirma praeisite viršutine trasos dalimi, o tik po to nusileisite prie ežero ir kas žino, gal po žygio norėsis pasinerti į tą šaltą ežero vandenį.

Bendrai paėmus kelias nėra sudėtingas, tik poroje vietų praėjimas kiek siauresnis. Bet skubėti juo nesinori, atvirkščiai norisi mėgautis kiekvienu žingsniu ir kiekvienu atsiveriančiu vaizdu. Norisi prisėsti pievoje tarp alpių gėlių ir apie nieką negalvoti.

Grįžus iš pasakos, patraukėme ieškoti kiek šiltesnės maudymosi vietos, mat po žygio Oeschinensee norėjosi tik vieno – nusiplauti kalnų dulkes ir atsigaivinti vandenyje. Tam puikiai tiko Interlakeno apylinkės, kurias supa du garsūs Alpių ežerai – Thunersee ir Brienzersee. Nors abu stebina krištolo skaidrumo vandeniu ir neįtikėtinais kalnų vaizdais, pasirinkome Thunersee. Jo vanduo vasarą paprastai būna keliais laipsniais šiltesnis nei ledynų labiau maitinamame Brienzersee, todėl maudynės čia gerokai malonesnės. Tiesa, žodis „šiltesnis“ Šveicarijoje vis tiek turi savitą reikšmę – pirmosios sekundės vandenyje išlieka pakankamai gaivios. Mes pasirinkome Seebad Lido maudymosi vietą. Tai kiek nuošalesnė vieta, tačiau šalia yra persirengimo kabinos, dušai, tualetai ir itališko maisto restoranas.

Septinta diena

Lauterbrunnen – Trummelbach kriokliai
Pradžios vieta – Lauterbrunnen miestelis
Linijinė trasa
Trasos ilgis 7km (pirmyn ir atgal)
Sunkumas – lengvas pasivaikščiojimas

Lauterbrunnen ikoniškas Šveicarijos miestelis. Čia užsuka dauguma turistų keliaujančių į kalnus: ne tik dėl to, kad iš Lauterbrunnen keliaujama tolyn, į kalnų miesteliu be automobilių (Murren, Wengen ir kt), į vietas vadinamas vienomis įspūdingiausių Šveicarijoje, bet ir dėl to, kad pats Lautenbrunnen nepaprastai gražus. Jis dažnai pavadinamas krioklių miestu. Pats Lauterbrunnen įsikūręs slėnyje, tačiau iš abiejų pusių jį supa praktiškai vertikalios uolų sienos, o tolumoje baltuoja snieguotos kalnų viršūnės (Eiger (3967 m), Mönch (4110 m) ir Jungfrau (4158 m). Tirpstantis sniegas upėmis keliauja žemyn ir į Lauterbrunnen slėnį patenka net 72 kriokliais. Tiesa visų jų kartu nepamatysite, be to kriokliai įspūdingiausiai atrodo vėlyvą pavasarį ar vasaros pradžioje bei po stipresnių liūčių.

Žygių pasirinkimų Lauterbrunnen ir aplink tikrai netrūksta. Mes palikę mašiną parkinge, perėjome miestelį ir toliau leidomės Trummelbach krioklių kryptimi. Kelias lengvas ir vaizdingas, todėl net nepastebėjome, kaip pasiekėme savo tikslą. Įėjimas į Trummelbach krioklius – mokamas, tačiau kaina per daug nesikandžioja. O įėjus pasitinka tikras gamtos šedevras. Viso galima apžiūrėti 10 krioklių, radusių kelią ir jį išskaptavusių uoloje. Lankytojų patogumui veikia liftas, kuriuo galima užsikelti didžiąją dalį viršun. Tiesa, įėjus į uolos grotas temperatūra krenta drastiškai. Dėl to verta turėti kažką šiltesnio užsimesti net jei keliaujate ir labai karštą dieną.

O kadangi oras mus šią dieną lepino, kitą pusę dienos praleidome prie ežero, jau išbandytoje Seebad Lido maudymosi vietoje.

Aštunta diena

Matterhorn Glacer trasa
Pradžios vieta – Trockener Steg (2939m.) stotis
Linijinė trasa – Trockener Steg – Schwarzsee (2583m.) arba 26 trasa.
Trasos ilgis ~7 – 7,5km
Trukmė – ~2.5val
Sukilimas ~200m, nusileidimas ~530m.
Sunkumas – lengvas (T2)

Paskutinę savo kelionės dieną, negalėjome atsispirti ir nepamatyti Materhorn kalno. Jei kalbame apie Šveicarijos alpes, šio kalno vaizdas nuo jų neatsiejamas. Griežta Materhorn forma primena piramidę, o aplinkui esantis slėnis dar labiau sustiprina kalno dramatiškumą.

Žygių pasirinkimas apie Materhorn didelis. Na, o pradžios vieta tampa jaukus kalnų miestelis – Zermatt. Čia mašinų nėra, todėl Zermatt pasiekiamas traukiniu iš Tasch. Populiariausias žygis čia yra penkių ežerų žygis. Būtent pradėjus eiti šiuo keliu greitai prieinamas ežeras, kuriame atsispindi Materhorn, čia darytos nuotraukos yra kalno vizitinė kortelė. O gal net ir visų Šveicarijos alpių vizitinė kortelė.

Vis tik mes paskutiniam savo žygiui pasirinkome kai ką visiškai kitokio. Norėjome vaizdų, kurie panašesni į mėnulio ar Marso paviršių. Kalnų gondola iš Zermatt pakilome į Trockener Steg. Žalumos čia tikėtis nereikia, aplinkos atšiaurumą ir griežtumą švelnino tik saulės spinduliai. Išėjus iš stoties mus iš karto pasitiko didingasis Materhorn. Vėliau mūsų kelias beveik visą laiką leidosi žemyn link Schwarzsee, o Materhorn visą laiką buvo mūsų akiratyje. Ir taip tą kalną tikrai norisi fotografuoti kas penkis žingsnius. Mūsų pasirinktas maršrutas nėra sudėtingas, vis tik tai jau yra kalnų kelias, kitaip sakant kelyje ir akmenys, ir uolos, todėl geri žygio batai tikrai praverčia.

Jei norite intensyvesnio žygio, galima keliauti kita kryptimis t.y. iš Schwarzsee stoties eiti į Trockener Steg, šia kryptimi tenka beveik visą kelią kilti į viršų. Kitas įdomus variantas, kuriam mums pritrūko laiko – tai žygis iš Schwarzsee stoties į Hörnli Hut – bazinę alpinistų stotelę prieš kylant į Materhorn.

P.S. Arba tai kas liko kitam kartui

Kaip dažnai kelionėse nutinka, dalis planų būna įgyvendinti, dalis, deja, bet lieka neišpildyti. Ir nors patys neaplankėme, manau kad tikrai vertos dėmesio yra šios vietos:

Limmerensee žygis – ir nors galima pagalvoti, jog tai dar vienas ežeras, iš tikro tai kalnų vandens rezervuaras. Žygis žada nepaprastus vaizdus.
Murren, Wengen, Grindelward ir aplink juos esantys žygių maršrutai.
Hörnli Hut žygis – neabejoju, kad jame galima rasti ir porciją adrenalino.